Jeigu yra galimybė, susipažinkite su auklėtojomis dar prieš vaikui pradedant lankyti darželį.
Didžiausią klaidą daro tėvai, kurie iš anksto „žino“ kaip jų vaikas jausis pirmąsias savaites darželyje. Vieni mano, kad jų atžala labai sociali ir kad iškart užmegs kontaktą su kitais vaikais. Tokiu atveju tėvai būna nepasiruošę vaiko ašaroms ir pasipriešinimui, išsigąsta tokios reakcijos. Kiti, atvirkščiai, mano kad jų vaikas yra labai jautrus, kad jam bus labai sunku ir jau iš anksto pradeda gailėti bei perdėtai globoti savo atžalą. Vienu ar kitu atveju tėvai ruošiasi adaptacijai turėdami išankstinių nuostatų ir kartais tos nuostatos neleidžia pamatyti tikrosios vaiko savijautos, adekvačiai reaguoti į vaiko elgesį.
Šis patarimas ypač aktualus tais atvejais, kai vaikas iki darželio turi labai ribotą atsiskyrimo nuo mamos, juolab pasilikimo kitoje erdvėje, patirtį.
Tegul pirmąsias savaites vaiką į darželį veda tas iš tėvų, kuris mažiau „gaili“ vaiko ir galės ramiau reaguoti į vaiko ašaras. Vaiko gailėjimas tokioje situacijoje veikia ne teigiamai, o neigiamai: dar labiau „drąsko“ vaiką, didina jo nesaugumo jausmą. Stresinėje vaikui situacijoje tėčio ar mamos ramybė kuria bazinį saugumo jausmą, tikėjimą, kad jam niekas negresia.
Idealiausias atsisveikinimas yra tas, kai be didelių diskusijų tėvai vaiką perduoda auklėtojui į rankas ir uždaro grupės duris. Tas gali skambėti žiauriai, tačiau svarbu įsisamoninti viena: kuo ilgiau truks atsisveikinimas, tuo labiau vaikas graudinsis ir tuo sunkiau bus jį sugrąžinti į emocinės ramybės būseną. Kai atsisveikinimas yra trumpas, vaikas kartais net nespėja stipriai susijaudinti, durims užsidarius ašaros netrunka ilgiau kelių minučių, o auklėtojai gana lengvai nukreipia vaiko dėmesį į jam patinkančią veiklą.
Neretai tėvai, norėdami palengvinti rytinio išsiskyrimo emocijas, stengiasi pabūti grupėje, kol vaikas užsimirš ir tuomet nepastebėti tyliai išeiti. Kai vaikas supranta, kad tėvų nėra, jis išgyvena paniką, kylančią iš baimės, kad jį paliko. Su tokia patirtimi sukurti saugumo jausmą darželyje yra labai sunku, sumažėja vaiko pasitikėjimas ne tik tėvais, bet ir darželio aplinka, vaiko atsiskleidimas vyksta daug lėčiau ir sunkiau.
Apskritai reikėtų vengti vaikui girdint su auklėtojoais aptarinėti jo savijautą ar tėvams kylantį nerimą. Jei norite sužinoti kaip vaikas jaučiasi likęs grupėje, pasidalinti nerimu, geriau sutarkite atskirą laiką pokalbiui su auklėtojomis.
Naujas etapas vaiko gyvenime, kai jis iš namų aplinkos patenka į jam svetimą ir nepažįstamą aplinką pirmiausia išbalansuoja vieną iš pagrindinių jo poreikių – emocinio saugumo. Todėl labai svarbu, kad vaikas šiuo sunkiu jam laikotarpiu galėtų pasitikėti tėvais bei kuo greičiau pradėtų pasitikėti darželio aplinka bei auklėtojomis.
Neretai tėvai daro klaidą atsisveikinimo metu sakydami, kad tėvelis ir mamytė labai greitai padirbs ir sugrįš paimti vaiko. Vaikai laiką matuoja kitaip nei suaugusieji – jiems diena yra suskaidyta ne į valandas, o į veiklų seką (dienos ritmiškumas kuria vaiko emocinį saugumą, todėl yra labai svarbus!). Labai gerai bent jau pirmąsias savaites pasakyti vaikui, kada ateisite jo pasiimti, išvardinant dienos veiklas, kurios viena kitą seks iki vaiko pasiėmimo laiko. Pvz., galima sakyti, kad „tu pavalgysi pusrytėlius, tada užsiimsi darbeliais, eisi su vaikais žaisti į kiemą, po to sugrįši pavalgyti pietų, pamiegosi pietų miego, pavalgysi po miegelio ir tada jau aš ateisiu tavęs pasiimti“. Dažnai vaikai šią seką kartoja tarsi mantrą – tik žinojimas, kas seka po ko (ir kiek dar liko) jiems padeda ištverti ilgą dieną adaptacijos laikotarpiu. Tokiu būdu vaikas greičiau adaptuojasi prie grupės ritmo, o žinojimas jam leidžia jaustis saugiau.
Labai svarbu, kad vaikas gana greitai susidarytų dienos vaizdą ir pradėtų saugiai jaustis ne tarpiniame, o tikrajame dienos rėžime. Jausdamasis nesaugus vaikas negalės pilnai atsiduoti buvimo grupėje džiaugsmams, kitų poreikių (draugystės, kūrybos ir mokymosi, saviraiškos ir savirealizacijos) tenkinimui. Idealu, kai adaptacija vyksta palaipsniui, skaidriai ir sąžiningai, o dienos vaizdą vaikas susidaro gana greitai.
Mitas, kad tėvų buvimas grupėje kartu su vaikui (ne dieną ir ne dvi, neretai – savaitėmis) palengvina vaiko adaptaciją darželyje. Jūsų vaikas tokiu būdu gali susidaryti klaidingą vaizdą, kad yra įmanomas variantas likti grupėje kartu su tėčiu ar mama. Kai vaiką pradėsite palikinėti vieną, jis daug įnirtingiau priešinsis.
Pirmosiomis savaitėmis darželyje vaikas gauna labai daug įspūdžių, jam viskas yra nauja (tiek buvimas ne namų aplinkoje, tiek grupės taisyklės, tiek santykiai su kitais vaikais ir auklėtojomis, tiek veiklos, žaidimai ir pan.), todėl jis kur kas labiau nei senbuviai pavargsta dienos metu. Patausokite vaiką bent jau pirmosiomis savaitėmis, atvesdami jį į darželį kiek vėliau (jei tik yra tokia galimybė) ir, svarbiausia, pasiimdami jį kuo anksčiau po pietų miego. Taip vaikas pervargs mažiau, jam liks daugiau laiko „atsijungti“ nuo dienos įspūdžių namų aplinkoje, pabūti su tėvais.
Vaiko adaptaciniu laikotarpiu būtų geriau, jei susilaikytumėte nuo vaiko klausinėjimo apie darželį. Kodėl? Viena vertus, parėjus namo po darželio yra svarbu, kad vaikas „atsijungtų“ nuo dienos įspūdžių, nusiramintų ir pailsėtų. Klausinėjamas vaikas verčiamas prisiminti neigiamas emocijas ir yra papildomai jaudinamas. Kita vertus, jūsų klausimai gali sukelti vaikui įtarimą, kad ne tik jis, bet ir jūs nesaugiai jaučiatės dėl darželio. Tai tik dar labiau sustiprins jo baimę ir nesaugumo jausmą.
Tėvams svarbu žinoti, kad verkdamas vaikas išsivalo nuo neigiamų emocijų, nudrenuoja stresą ir neleidžia jam kauptis organizme. Adaptacijos laikotarpiu vaikas išgyvena stresą, tai yra normali reakcija ir organizmas ieško būdų kaip juo atsikratyti. Jei nepavyksta streso išverkti ir ištrypti, tuomet organizmas „suserga“, kad per karščiavimą, prakaitavimą, o neretai – ir pykinimą išsivalytų, o būnant namų aplinkoje – sukauptų naujų jėgų.
Todėl yra sveika leisti vaikui išsiverkti (tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas dirbtinai turi būti tam skatinamas), suaugusieji turi sudaryti tam erdvę. Galima apkabinti verkiantį vaiką (jei jis gerai jaučiasi liečiamas), kitu atveju galima tiesiog ramiai pabūti šalia. Kai vaiko verkimas pernelyg įsismarkauja, tuomet jau būtina suaugusiojo intervencija išvedant vaiką iš savotiško transo būsenos. Tačiau ašarų bijoti nereikia – labai didelę klaidą daro suaugusieji, kurie bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina iškart stengiasi stabdyti vaiko verkimą ir taip neleidžia jam išsivalyti nuo neigiamų emocijų.
Žinoma, pačios baisiausios yra pirmos dvi, neretai – trys savaitės. Širdį drąsko graudžios atsisveikinimo scenos, namuose susiduriate su didžiuliu vaiko pasipriešinimu eiti į darželį. Tačiau vaiko adaptacija darželyje tuo nesibaigia. Keista, kai tėvai po kelių savaičių stebisi, kodėl jų vaikas nesidžiaugia darželiu, nenoriai keliasi, nori kuo greičiau išgirsti apie vaiko mokymosi, ugdymosi rezultatus. Svarbu suprasti, kad kol vaikas nepradeda saugiai jaustis naujoje aplinkoje, apie kitus vaiko pasiekimus yra anksti kalbėti.